Mano darbai

Hello, Mumbai - Pjesė

Ištrauka.

kambariokai su andre svetainėje rūko joint'ą. andrė varto žurnalą.

andrė: nu ir ką ta pirmoji ponia? nesuprantu, kas per kleckas ant pilvo, tu man pasakyk, ar reikia jai to banto? ir kojos vapše kaip rabarbarai.

Rodo 4, 4 pochui.

andrė: šiaip ji kreiva. ką ji beužsideda, man nepatinka. baba sakė, kad jos sūnus autistas.

4: jo?

andrė: ir kad jie turi namuose indą tarną.

4: iš indijos?

andrė: mumbajaus.

4: o kam?

andrė: nu kad tarnautų.

4: kam iš indijos vežt?

andrė: tai gal gerai tarnauja. indija stebuklinga šalis. jaipure gyvena princesė, jai po kojom miestelėnai kloja žiedlapius ir dainuoja dainas. auksiniuose rūmuose gyvena. jai netrūksta vitamino d, jos pėdas plauna lakhanas ir arjunas - atitinkamai kairę ir dešinę, pakaitom pagal savaitės dienas. aš manau, kad ji liūdi, nes nežino, koks jausmas pačiai mazgotis kojas.

3: geras. graži?

andrė: graži, bet jai skauda gyventi. turi tą nevilties raukšlę, kur mamos turi.

3: kurioj pusėj jaipuras?

andrė: prie taj mahalo.

3: buvai taj mahale?

andrė: ne.

3: mano brolis buvo.

andrė: bet tu nebuvai?

3: ne.

andrė išsitiesia ant žemės. viliojančiai. tingiai.

andrė: jį statė tūkstantis dramblių.

andrė atsistoja, iš savo daiktų krūvos išgriebia kitą žurnalą. varto jį tol, kol randa jame Taj Mahalo nuotrauką. ją parodo visiems, išplėšia puslapį ir užklijuoja ant sienos.

3: drambliai statė?

andrė: nu su žmonėm. su vergais. bet drambliai tįsė visus akmenis.

3: savo žmonai pastatė, ne?

andrė (su visu savy esančiu švelnumu): iš meilės.

3: neblogai.

andrė: taj mahalas - mohamedo vartai į rojų.

3 užsikosėja.

3: andre... ką tu kalbi tik pati supranti.

andrė: alacho pažadas yra ant taj mahalo sienų išraižytas. ir žmonės kalba, kad rūmai yra vartai į rojų.

3: žmonės kalba? kokie žmonės?

andrė: nežinau. indai. vienuoliai. aš.

4: labai gražu.

andrė: ir keičia spalvą. rytais, kai brėkšta - rausvas, vakarais - geltonas prie tamsaus dangaus. jums reikia pamatyt. pamatyt ryte, pamatyt vakare, pasėdėt šalia, apeit ratu. kol beždžionytės laksto aplink rūmus.

4: norėčiau.

andrė: norėčiau blet. tai važiuojam.

vyrai tik liūdnai šypteli.

andrė: „norėčiau“ jus nužudys.

3: andre, nereikia. tau viskas lengva, kai nereikia pinigų uždirbt.

andrė: man viskas lengva. kaip gerai, kad man viskas lengva. ane?

andrė paima 3 už skruostų, pabučiuoja į kaktą.

andrė: va, dabar ir tau lengva. perdaviau energetinę srovę.

3 nusivalo kaktą. 4 pasikrapšto subinę.

andrė: varom į taj mahalą. bėdos nėra, mes tiesiog nevažiuojam. gal važiuokim? važiuokim į taj mahalą, ką?

3: kada?

andrė: už... dviejų savaičių.

3: kaip filipinai?

andrė: o ką filipinai?

3: nepalaiminsi savo atvykimu?

andrė: filipinų niekas niekur nepaslėps. jie bus kur buvę.

2: tau reikia baigt svaigt.

andrė: aš tavęs ir nekviečiu.

2: tu mano joint'ą blet rūkai. ant mano kilimo.

andrė atiduoda joint'ą, atsistoja ir išeina.

Puntila atranda žmogų - pjesė

Ištrauka.

Kalbasi Puntila ir padavėja.

Pa: ...

Pu: Man grapos su obuolių sultim.

Pa: ...

Pu: Galima?

Pa: Nėra obuolių sulčių.

Pu: Ai, tiesa, tiesa, tiesa. Nėra sulčių.

Pa: Įpilsiu grapos.

Pu: …

Pa: Gerai?

Pu: Kas belieka.

Pa: Nu va.

Pu: Išgersit kartu?

Pa: Ne, ačiū.

Pu: Kodėl?

Pa: (nereikšmingai) Supykins dar.

Pu: Kaip galima atsisakyti išgerti po stikliuką su manimi…(pastebi pilvą) Bene laukiatės?

Padavėja tyli.

Pu: Jūs laukiatės vaiko?

Pa: Nu… Galvojot, stora?

Pu: Nieko negalvojau.... Geras! Kokia laimė! Mažas angeliukas. Kaip jūs jaučiatės?

Pa: Mutina.

Pu: Kodėl jūs stovit? Atsisėskit.

Pa: Gerai.

Pu: O ta grapa…?

Pa: Ai. Tuoj.

Pu: Sėdėkit sėdėkit. Aš įsipilsiu… Tai kaip sugalvojot?

Pa: Ką?

Pu: Kaip nusprendėt, kad jau laikas… Šeimos pagausėjimui?

Pa: (nesureikšmindama, lengvabūdiškai) Nelabai aš tada jau sprendžiau turėti vaiko ar neturėti. Atsitiko.

Pu: Nėščia ir už baro…

Pa: Ai, didelio čia daikto.

Pu: Ne, baikit, čia neeilinė istorija. Garbės žodis.

Pa: (su nuostaba) Tikrai?

Pu: Absoliučiai beprecedentė.

Pa: (lengvabūdiškai) Prezidentė, prezidentė. Daug mano kolegių negavo dekretinių.

Pu: Ką jūs sakote…

Pa: Didelio čia daikto.

Pu: Didelio. Tikrai didelio.

Pa: Mažiuko.

Pu: Na, man atrodo, koketuojat.

Pa: (juokiasi) Darbas toks.

Pu: Žavinga.

Pa: Na jau. Viskas gerai, ta prasme, sutinka mokėt alimentus, o dar vaiko pinigai… Kažkas tai virš šimto dvidešimt dabar. Apsimoka

Pu: Tai jūs esate vieniša mama?

Pa: Ne, turiu vyrą, bet jį dar reikia pablizginti.

Puntila tyli.

Pa: Nesmurtauja, valgo, rūpinasi namais, jaučiu viduje laiko minkštą širdį, bet žinai, kaip jis ten užsigrūzina kartais su savo reikalais… Šiaip, jis normalus.

Pu: (pertraukia) O siaube. O dangau. Man labai gaila. Jūsų gyvenimas tikriausiai labai sunkus.

Pa: Paprastas gyvenimas.

Pu: Baik tu, jūs tikra kovotoja.

Pu: O jūs norėjot turėti vaikų?

Pa: (žaismingai) Na, žinot, jų taip paprastai neištrauksi.

Puntilai nejuokingas Padavėjos pokštas.

Pu: (bet susižavėjusi) Kokia nesulaužomai geniali jūsų logika. Jūs esate nesulaužomai geniali moteris. (stebisi pati sau) Šitoks vargas, o žmogus – kaip geležinis.

Pu: Bet o… O kaip susideda žmogaus gyvenimas, kad žmogus ima ir nėščias dirba bare?

Padavėja nusijuokia.

Pa: Nėščias žmogus? Jūs - viena iš… tų?

Pu: Viena iš ko?

Pa: Nu iš tų, kur ten… Lytis tik idėja…

Pu: Ai. Ai, jūs dėl šito. Nežinau. Nežinau, man tai atrodo labai neįdomus klausimas.

Pa: M.

Kurį laiką jiedu tyli.

Pu: Tai kaip čia taip nutiko, kad būdama nėščia dirbate tokį bjaurų darbą?

Pa: (lengvabūdiškai) Darbas kaip darbas.

Pu: Kada jūs įprastai baigiate darbą?

Pa: Apie penktą.

Pu: Taip ir dirbat per naktį?

Pa: (lengvabūdiškai juokauja) Kažkas turi dirbti per naktį, kad kažkas galėtų per dieną gerti.

Pu: Oho. Visuomenės kritika?

Pa: (pasitikinčiai savimi) Darbo grafikas.

Pauzė.

Pu: Penktą ryto?

Pa: Taip. Dažniausiai spėju į pirmąjį traukinį.

Pu: Suprantu, suprantu, taip. Penktą ryto. Ir grįžusi penktą ryto jūs…

Pa: Dažniausiai einu miegoti.

Pu: Ką sapnuojat?

Pa: (nustebinta malonaus klausimo) Šokius.

Pu: Oi, tai čia labai įdomu. Sapnai gali nupiešti visą žmogaus portretą. Ir ką jūs šokat?

Pa: Na, aš pati nešoku. (svajingai) Visi susikibę rankomis, vyrai kviečia moteris, o moterys kaip stirnos. Visi skaniai kvepia. Jie sukasi, plėvesuoja šilkai, kuriais jie vienas kitam mojuoja, o aš skęstu vyrų muskuse, moterų pudrose, tarp tų visų žmonių, kol mane, lengvutę, galutinai užliuliuoja.

Pu: Ir tada pabuntat?

Pa: Daugiau - mažiau, taip.

Pu: Ką valgot pusryčiams?

Padavėja mąsto.

Pa: Dešros. Kartais kavos.

Pu: O skaidulų? Nėštumo metu svarbu ir skaidulos.

Pa: Žinoma, panele. Mano mityba puiki, mama buvo geriausia šeimininkutė.

Pu: Jūsų mamos nebėra?

Pa: Emigravo.

Pu: M.

Pa: (teisinasi) Bet, na, ji buvo šiltas žmogus. Globėjiška.

Jiedu kurį laiką tyli.

Pa: O jūsų mama?

Pu: Liūdnas ir ankstyvas galas.

Pa: (pagaliau paklausia užkauptą klausimą) Tai jūs… Augote vieniša, bet su sidabriniu šaukštu burnoj? Ar nebuvo liūdna?

Puntila tyli.

Pa: Dovanokit. Gal nusikalbėjau.

Puntila baigia grapą.

Pu: O jums patinka dirbti padavėja?

Pa: K-kaip suprast?

Pu: Ar darbas džiugina?

Padavėja ima juoktis. Puntila taip pat

Pu: Kas juokinga?

Pa: Nieko.

Pu: Pasakykit. Ko nesakot?

Pa: Nemandagiai pagalvojau.

Pu: Rėžkit. Klausau jūsų.

Pa: Ne, nu, kažkaip nepatogu.

Pu: Klausau.

Pa: (ji tikisi, kad ir Puntilai bus juokinga) Tokius klausimus galėtų užduoti tik žmogus, kuris nei dienos gyvenime nedirbo.

Puntila kurį laiką patyli.

Pu: Dirbi ir pats tampi preke, ane?

Pa: Gal. Gal aš klystu.

Pu: Ne, žinot, daug kas pasakytų, kad kiekvienas, dalyvaujantis šiuolaikinėje ekonomikoje turėtų jausti atsakomybę, kažkokią kolektyvinę sąžinę.

Padavėja tik klapsi akimis.

Pu: (Padavėjai) Aš nesakau, kad kažką negerai darot, visai kitaip, kai esi orientuotas į išgyvenimą. (padavėjai)... Bet, žinot, nereikia apsimesti, kad viskas gerai. Jei labai norisi - kas belieka.

Pa: O… O, atisprašau, kas yra blogai?

Pu: Ne, kaip ir nieko… Žinot, greitoji mada niekur nedingo ir nedings. O tos klaidingos kainos iliuzijos, mikroplastikai… Kai pagalvoji, kiek skurdo vidurio Azijai kainuoja šitas megztinukas… Nu, suprantat.

Pa: S-suprantu. Reikia pirkti iš antrų rankų.

Pu: (truputį pražvalėjusi) Na… Na bet ar ne į dėvėtus drabužius ir nukeliauja tie madingi megztinukai?

Padavėja klapsi akimis. Nebežino, ką sakyti.

Puntila sukrenta į kėdę. Pauzė.

Pu: O jei, pavyzdžiui, paklausčiau jūsų apie Palestiną, jūs turbūt atsakytumėt–

Padavėja žengteli atgal.

Pa: Tik jau ne apie Palestiną.

Pu: Kodėl?

Pa: Kaip sakyt… Man ji nieko blogo nepadarė.

Pu: (Puntilai beveik išsekusios jėgos) Tai būtent! Būtent!

Pauzė.

Pu: Ne, viskas gerai. Viskas gerai, tikrai. Nėra, kad man irgi labai rūpėtų. (sau) Taip sakant, Puntila, nevaryk dievo į medį. Gal iš inercijos.

Puntila atsistoja, spirteli į nukritusią teisėją.

Pa: O jūs turit vaikų, Puntila?

Puntila neatsisuka į padavėją.

Teisėja nejuda.

Pu: Visi vaikai man kaip savi.

Marija maloningoji - trumpametražio filmo scenarijus

Graudžiai juokinga istorija apie vienišą tikybos mokytoją Mariją, kurios gyvenimas apsiverčia, kai pokštaujantys mokiniai jos kabinete sufalsifikuoja Dievo apsireiškimą.

5. INT. ZAKRISTIJOS KAMBARĖLIS - DIENA

TERESĖLĖ (60) kambarėlyje valo dulkes. Marija sėdi ir pirmyn atgal stumdo ant stalo gulintį trupinį.

TERESĖLĖ
Nu ir, supranti, kokio bieso čia
reikėjo? Nebėra nei vieno ortopedo
padoraus. Arba privačiai, arba
pinigų prašo.

MARIJA
(susimąsčiusi)
Mhm...

TERESĖLĖ
Rimtai, rimtai! Nebesisarmatija jie
šitaip, dar, žinok, ir patys
užsiprašo.

MARIJA
Mhm...

Teresėlė lipa ant kėdės, siekia nuvalyti aukštesnę lentyną.
Lipdama susiraukia iš skausmo ir sučiumpa sau už kelių.

TERESĖLĖ
(sau)
Jezusmarija...

Marija nereaguoja.

TERESĖLĖ (CONT'D)
O evangeliją kas šiandien skaitys?
Ar tu, ar klebonas?

Marija nereaguoja.

TERESĖLĖ (CONT'D)
Kas tau yra, nesup--

MARIJA
Man Dievas apsireiškė vakar.

Teresėlė sustingsta. Lėtai atsisuka į Mariją. Teresėlė
pavojingai susvyruoja ant kėdės, vos išsilaiko nenuvirtusi.

TERESĖLĖ
Padėk man nulipt, prašau.

Marija atsistoja, duoda Teresėlei ranką, ji nulipa. Jos abi
prisėda.

TERESĖLĖ (CONT'D)
Kaip tu sakei?

MARIJA
Ai, nežinau--

TERESĖLĖ
Ne, nu tai dabar tai tikrai, žinok,
pasakok gal jau. Gal jau tu
papasakok, žinok, nes--

CUT TO:

San Marinas - trumpametražio filmo scenarijus

Jaunas ir ambicingas režisierius Jurgis netikėtai sutinka save iš ateities, tačiau netrunka suprasti, kad ateities Jurgis - visiškas nevykėlis.

JURGIS 1
Ką tu čia skiedi?

JURGIS 2
Nu blet, aš kaip tu atrodau. Ko tu dar nori?

JURGIS 1
Nežinau, kažko daugiau--

JURGIS 2
Tu išmetei mamos žiedą į smėlį tada Palangoj.

Ilga tyla. Jurgis 1 dar labiau sutrinka. Jurgis 2 neramus - jis skuba.

JURGIS 2
Susikalbėjom? Dabar klausyk. Kitų metų--

JURGIS 1
Kas čia vyksta?

JURGIS 2
Nu patylėk, aš turiu tau šį tą pasakyt--

JURGIS 1
Ikėjos parkinge?

Jurgis 2 apžvelgia savo pirkinius.

JURGIS 2
Seni, tu nežinai, kokia infliacija dabar. Tu tokios nesi net filme matęs infliacijos--

Jurgis 1 prunkšteli. Ilga tyla.

JURGIS 1
Namus įsirenginėji?

JURGIS 2
J-jo, bet...

JURGIS 1
Tai su Kamile...?

JURGIS 2
Nesikraustys ji pas tave. Bet paklausyk--

JURGIS 1
Ką? Kodėl?

Jurgis 2 užverčia akis.

JURGIS 2
Tu... Pasilaižysi su Ugne ir, žodžiu--

JURGIS 1
(karštai)
Aš cheatinsiu ant Kamilės?

Jurgis 2 nejaukiai linkteli.

JURGIS 1
Kodėl?

Jurgis 2 tik trumpai nemaloniai gūžteli.

JURGIS 2
Paklausyk manęs. Tau reikia pastatyt už...

Jurgis 1 susiraukia.

JURGIS 2
Klausyk. Už San Mariną kitų metų eurovizijoj. Klausyk manęs--

Jurgis 1 nusijuokia.

JURGIS 1
Tu rimtai?

Kandys - novelė

Danutės kaulai kaip sausainiai, garbės žodis. Kiekvienas trakšt per visą kūną pereina vibracijom, rodos, kiekvienas trakšt gali būti lemtingas. Šliūžina ji nuo spintelės iki stalo ir atgal, dėlioja dėžutes ir stiklainiukus. Vėl kandys, zarazos, Danutei jau svyra rankos, kiek gali žmogus būt mielaširdingas, vėl tie parazitai. Ji gyslotom rankom trina stalčius actu, pirštus graužia, Danutei ašaroja akys. Pagaliau ji prisimena – saugoti save reikia. Lėtai nuslenka į kitą virtuvės kampą, užsėda melsvą taburetę. Nuo palangės ima maišelį, atriša. Jame kitas maišelis. Atriša ir tą, jame – moliūgų sėklos. Čiulpia sėklas, stengiasi nekramtyti. Yra viena saldi pozicija, kurią užėmus Danutė trumpam pajunta palaimą. Jei svetainėj ant sofos padeda tinstančias kojas ant pagalvėlių ir išsitempia, kūno niekur nebeskauda. Močiutė sučepsi, bando iš tarpdančio išsiurbti sėklos likutį. Prarija plombą. Siutas ima. Mėgina skaityti „Vakaro žinias“, bet akys neklauso. Iš atminties renka dukters numerį, išklauso balso pašto pypsėjimų. Prieš šventes pati paskambins, galvoja. Žiūri į lubas. Negulės iki popietės, ištisas dienas, taip ir iš proto išeinama. Pora lašiukų į akis ir moteris burbėdama keliasi. Kuičia drobinį maišelį, krauna į jį skolintus meilės romanus – grąžins bibliotekon. Troleibuse ji įprastai mėgsta gaudyti moksleivių žvilgsnius, kad galėtų pasakyti „Sėdėkit, vaikai, aš prisisėdėjus“, bet kasmet tai vis sunkiau – visi užsikišę ausinėmis, keikiasi kaip laukiniai, maža to, nelabai kas ir stojasi. Nebent kitos, ne tokios senos senutės, bet su jomis koketuoti ne taip malonu. Bibliotekos vedėja buldogo veidu inspektuoja Danutės „Jausmų padangėje“. – Kas čia? – vedėja pirščiukais dešriukais čiuopia lipnią juostelę ant knygos nugarėlės. – Suklijavau, matot... – A prots? Izolkėm? – Suprantat... – Kas prašė, ką? Vedėja trenkia knygą ant stalo. Užbliauna kažką į koridoriaus pragarmę, Danutei nieko nebesako. Ji, savo ruožtu, nuleidžia galvą, susirenka savo maišelį, tyliai padėkoja ir traukia namo. Troleibuso lūkuriuodama Danutė užsimąsto – kada iš sultingos raudonskruostės lietuvaitės ji tapo vandeny plūduriuojančia bulvių tarkio marška? Gal maždaug tada, kai profsąjungos sąskrydy jai įteikė rinkiminę Brazausko piršlio juostą. Tikras daiktas – šlykščiai žalios juostos, o ant jų išausta „Brazauskas 1993“. Įdomu. Pabrinkusioje burnoje Danutei pradeda telktis graudulys. Šauni jai ta nepriklausomybė, teoriškai super daiktas, tik praktiškai baisiai gaila, kad maždaug ties ja kūnas pradėjo nirt į nesustabdomus puvimo procesus. Pavargo galva, liežuvis po lėto pradėjo neklausyt. Ilgainiui Danutė pasidarė tiesiog neberimta. Pajuto pati. Giminaičiai nebesodindavo jos stalo vidury, palikdavo taburetę ant kampo, kad šnekint ją tektų tik vienam nelaimėliui, ir Danutės karpiai drebučiuose auditorijos nebedomino. Kabelinės televizijos meistreliai pulto funkcijas aiškino vis nekantriau, be jokios meilės. Kartais Danutei savęs labai gaila. Visi, kas su ja susiduria, skuba. Visi skuba, o ji nespėja. Kasininkės mėto svetimas prekes ant Danutės rankų, kai ji bando laiku pasikraut savo šaknines daržoves ir išsinešdint. Pašto darbuotojos pasiunta, jei Danutė turi klausimą. Kaimynų vaikai nebeneša jai lauktuvių molinių varpelių. Kaimynų vaikai dabar Stokholme augina jau savo trikalbius šokoladinius vaikus. Nemalonu. Nesmagu. Danutė mėgina išlipt iš pilnutėlio troleibuso – ant jos laipioja kaip ant apspardytos UNESCO saugomo senamiesčio grindų plytelės. Danutės UNESCO nesaugo. Ji iriasi tarp alkūnių ir pakaušių, žirglioja, terbom žongliruoja, šiaip ne taip pasiekia duris. Jos plaštaką čiumpa vyriška pirštiniuota ranka. Danutė pakelia akis, o priešais ją – netolimas kaimynas, senas pažįstamas Algis, kadaise buvęs ūkvedys mokyklos, kurioje Danutė direktoriavo. Moterį pasitinka legendinė Algio auksinio dančio kreiva šypsenėlė. – Danut... – Algis! Moteris nervingai šypteli, krato savo žilą galvą. Algis stovi tiesus kaip styga, valiūkiškai Danutę apžiūrinėja. Negali sakyt, kad nemalonu. Ji permeta per petį šalikėlį. Paklausia, kaip Algiui einasi. Nužingsniuoja su kaimynu namų link. – Žinai, aš tau pasakysiu, visos valdžios vienodos. Algis nemaloniai lipnus. Neprašytas ima Danutę už parankės, vadina ją „Dance“. Skardžiai juokiasi. Ant plaukuotos kaimyno rankos kabo baisus auksinis laikrodis. Danutė sutrikusi. Ar gali būti, kad šis aukštaūgis nepraustaburnis rodo jai dėmesį? Ji mąsto, mėgina prisiminti, berods, su niekuo neplepėjo gerus kelis mėnesius. O dabar eina sau ir plepa. Taip sau, vaikštinėja. Su vyriškiu. Norisi ištiesti nugarą. Juodu eina takučiu tolyn, prasilenkia su sena kolege iš švietimo skyriaus. Danutė oriai linkteli. Taip oriai, kad nugara, rodos, dar labiau išsitiesina, pati sau Danutė jau rodosi kažkokia aukštesnė. Net pilvą įtraukia. Žiūrėk, moteris. Tikra moteris, ne cukinijos formos šešėlis prie stotelės. Kai pora prieina Danutės laiptinę, Algis pradeda mindžikuoti. Pasisiūlo jai padėti užlipti laiptais. Kaip tu man padėsi, mąsto moteris. Visas šis įvykis ją keistai jaudina. Algis pats save pasikviečia užeiti: – Danut, padarom po penkiasdešimt. Už gimnaziją. Moteris klusniai rakina buto duris, kviečia vyriškį. Algis smalsiai dairosi po butą, svetainėj trypčioja, čiupinėja dekoratyvines krištolines Danutės figūrėles. Danutė atsiprašo. Nelabai žino už ką. Gal už tai, kad nėra pakankamai daili ar liekna, gal už dulkes ant knygų lentynos. Ji čiuopia bobelinės butelį, sodina vyrą ant minkšto kampo. Algis balsingai juokiasi, paliečia Danutės petį. Vėl pradeda rišti nesukramtomą mintį apie konservatorius. Pakviečia rytoj išeiti pasivaikščioti. Išlydėjusi lankytoją, Danutė krenta į lovą ir užsispokso į vieną tašką. Vaikščiot jai labai skauda, mėgina rytojui kaupti jėgas. Išgeria valerijono. Sunkiai jai tą naktį miegasi, sapnuojasi visokie baisumai, o ryte prabudus pykina. Dabar ne laikas nerimaut, mąsto. Ji traukia iš spintelės bigudukus, žiūri į veidrodį, mėgina tept ant veido seniai nenaudojamas kadaise dukros atiduotas košes. Danutė labai nori, tik iki galo nesupranta ko. Ji lakuojasi nagus, tiria savo išeiginių sijonų būkles. Atsisako pusryčių – o jei pilvas sustreikuos? Dešimtą ryte ji jau sėdi virtuvėje ant taburetės kaip mažas torčiukas. Plaukai sušpilkuoti į elegantišką rožę. Po poros valandų meditacinio sėdėjimo ji išgirsta durų skambutį. Algis stovi tarpdury, jo delne – nusmurgusi hortenzija. Danutei nejauku, bet gera. Bent jau atrodo, kad gera. Vyras kažkodėl užeina į butą, pasikabina paltą, pasiūlo išgerti kavos. Algiui dvokia iš burnos, ir panagės jo juodos. Danutė verda kavą ir klausosi poledinės žūklės istorijos. Vyras čiupinėja viską, kas ant stalo – laikrodį, radiją, maišelius maišeliuose. Juodu sėdi, Danutė nepatoginasi, neturi vaišių ant stalo. Taip norėjo Algį pamatyt, o dabar taip nori, kad jis dingtų. Pagaliau Algis prisimena siūlęs pasivaikščiot, jiedu išeina į rudeninį kiemą, o Danutė akimis ieško pažįstamų žmonių, kad galėtų oriai jiems linktelėt. Ilgainiui Algis užsuka vis dažniau, kartais net neužkviestas. Danutė verda jam sultinio, mainais Algis glosto jai ranką, kartą net užpakalį palietė. Užeina vieną popietę Algis pas Danutę su šakočiu – Gyvenimui pasaldinti. Danutė linksi, nuleidžia akis. Algio kojinėje skylė. Pasiūlytų susiūt, bet susilaiko – šiek tiek smirda jo pėdos. Danutė eina į virtuvę kaisti virdulio, apsigręžia prijuostės. Žvilgteli į vyrą koridoriuje. Stebi, kaip jis atidaro Danutės spintą, ištraukia spindinčią jos broškę su rubinais, įdėmiai apžiūri ir įsideda į vidinę švarko kišenę. Stovi ji virtuvėje, maža kaip skruzdėlė, sukumpus ir sumišus. Nežino, kur padėt akis. Nežino, ką sakyt. Nesako nieko. Algis ateina į virtuvę, nugarą jai paglosto. Pakviečia moterį rytoj į koncertą „Carskoje selo“. Danutė tuščiai linkteli. Kitą vakarą pora žygiuoja takučiu per daugiabučių kiemus. Algis nepatogiai glėbia Danutės pečius, traukdamas gilyn į nosį skreplius atsikrenkščia, apsilaižo lūpas. Porina savo damai apie uzbekiškus plovus. Azerbaidžane išmoko receptą, autentišką, tokio pas mus nedaro, uzbekas išmokė. Kabina Algis Danutės striukę ant pakabos, kabina savo kožą. Iš languotų marškinių veržiasi diržu suveržtas pilvūzas, liurlo kaip bliūdas šaltienos. „Carskoje selo“ šiandien bardų vakaras. Danutė sėdi suspaudusi blyškiai rožines lūpas. Trenkia prakaitu ir senu aliejumi. Moterytės siurbčioja be ryšio kavą, kartkartėmis viena kita garsiai užžvengia. Algis užsisako „Švyturio“, siūlo gurkšniuką. Staiga pasilenkia prie Danutės, čiumpa jai už veido ir drėgnai pabučiuoja. Ilgas pilkšvas vyro liežuvis raitosi Danutės burnoje, ji mosuoja rankomis, skęsta svetimoje burnoje, bet pristinga jėgų Algį tėkšti šalin. Galiausiai vyras paleidžia jos veidą, Danutė žiobčioja kaip paskenduolė. Spokso Algiui į akis, akys spokso atgal. Piktos akys, kaip jai pasirodė, piktos sukčiaus akys. Kiek ją neš gyvenimas palei srovę, galvoja. Kiek skolinsis dar žmonės jos gerumą ir rūpestį? Ji nori išspjaut tą „Švyturio“ bučinį, atrodo, norėtų Algio liežuvį išoperuoti ir išmesti į šiukšlių konteinerį. Žiūri ji į nusususį vyrą, nelemtą vagišių, ir galvoja, kad gal tik ji pati viena ir tėra šviesi šitam pasauly. Gal tik jos pačios Danutei ir bereikia. Staiga į galvą moteriai trenkia dar nepatirtas instinktas. Ji atsiprašo į tualetą, atsistoja, čiumpa nuo pakabos Algio kožą, išbėga lauk iš restorano. Iš rankinės ištraukusi savo „Sony ericsson“ renka taksi numerį. Drebančiom rankom ji kelia ragelį prie ausies, girdi fortepijono melodiją. Kalba su dispečere. Danutė stovi tamsiam skersgatvy kaip kokia paauglė, neramiai laukia vairuotojo. Kai privažiuoja, įlipa. Saldainiais kvepiančiame salone sėdi plikas storulis kadaise įkirsta ir dabar įdubusia kaukole. Junginėdamas radijo kanalus pasisveikina. – Meškauogių keturi, žinot? – Ieškosim. Danutės kūnu laksto nerimo šiurpuliai, ji randa Algio striukėje namų raktus. Per tą laiką taksi vairuotojas randa priimtiną stotį. Automobilyje užbliauna kunigas iš mišių transliacijos: – Melskimės... Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja dvasia gyvena ir viešpatauja per a-amžius... Danutė čiumpa sau už veido. Ji susiraukusi inkščia, bet neleidžia sau verkti. Užverčia galvą, bando suridenti ašarą atgal, bet balzganose akyse susitelkia ežeriukai ir Danutė užsikūkčioja. Jai labai šalta ir labai baisu. Gal tas siaubūnas jau ją vejasi? Dieve, jis gi ją sumuš, jei pasigaus. Išlipusi meškauogių gatvėje ji sako sau, kad bereikia penkių minučių kvailos drąsos ir viskas bus baigta. Ji užsirioglina į trečią namo aukštą, atrakina Algio buto duris. Bute – diediška smarvė. Lyg kojinės, o gal pelėsiai. Danutė atidaro koridoriaus spintos duris, spintelėse – neaiškūs ryšuliai, sutrinti drabužiai, seni odiniai batai. Vienoje iš spintelių Danutė pamato savo perlų vėrinį. Upiniai perlai, Galinos uždovanoti. Moteriai užverda kraujas. Ji traukia daiktus iš spintelių, akylai šniukštinėja. Prie Algio lovos, miegamajame, randa ir tą pačią nelemtą broškę su rubinais, dar segtukų, kurių, tiesą pasakius, net nebuvo pasigedusi ir savo slaptąjį blonknotėlį, tarp kurio puslapių moteris dėdavo valstybės kas mėnesį suteikiamas kupiūras. Danutė krausto Algio stalčius, meta jų turinį ant grindų ir, rodos, tuo pačiu lauk meta ir visus kartus, kai troleibuse ją stumdė vaikai, visas piktas bibliotekininkės replikas, visus telefono pypsėjimus, kai dukra nepakėlė ragelio. Jos skruostais rieda pykčio ašaros, liežuvis spjaudo piktus „žaliarūta“, Danutė Algį ketvirčiuotų, jei galėtų. Susirinkusi tarškančias brangenybes, Danutė beveik nurimsta. Jos žvilgsnis užkliūva už Algio svetainės centre riogsančio apmusijusio akvariumo. Jame – riebi dėmėta žuvelė. Danutė sekundėlę į ją užsispokso. Ji nučiumpa nuo komodos puslitrinį stiklainėlį ir susemia Algio augintinį. Akimirką ji stebi raibuliuojantį vandenį. Danutė ištiesia pečius, aukštai pakelia nosį, o tada čiumpa už stiklo briaunos ir nutrenkia akvariumą ant žemės. Pažyra šukės, o vandens banga išsprogsta po namus. Danutė spjauna ant nusmurgusio Algio kilimo ir nešina savo turtu išeina pro buto duris į vėsią meškauogių gatvę. Ortopediniai jos batai šiušina per balas kiemais tolyn, kojos neša pačios, kelių šįkart nemaudžia. Žuvelė kalatojasi įsprausta moteriai po pažastim. Danutė žygiuoja gyva kaip niekad, žygiuoja tolyn link miesto šviesulių, į vėsumą ir nežinią, pati sau palaikydama kompaniją.

Medžiagėlė - novelės ištrauka

<…> Tu nevalgai dvi savaites, kad įtilptum į tą žalią medžiagėlę, kurią vadini suknele. Švelnios klostės dengia tavo šlaunis, ant vieno iš klubų užraitytas kaspinas. Tu žiūri į save ir negali patikėti. 90-60-90, ne kitaip. Tu atrodai kaip mergina iš geros mokyklos. Aukšta aukšta, liekna kaip gazelė, bet juodais šešėliais užpeckiotas žvilgsnis labiau kaip tigriukės. Maivaisi prieš veidrodį, praeini koridoriumi. Egidijaus Dragūno mergaitė iš Paryžiaus prieš tave kaip skudurinė onutė. Paveli sau plaukus, kuriuos sutvarkyti pritrūkai kruopštumo. Ir taip graži, jauna ir laiminga. Išeini atsiimti savo užtarnauto molinio varpelio. Stovi tarp daugiabučių kiemų, peši veipuką ir bandai sugalvoti, kaip čia permanentiškai įtraukti pilvą. Žaviausias Šilainių dvyliktokas tau sako „seni“. Užverti akis. Galva suvokia, kad jis tik nepraustaburnis kopūstgalvis, bet širdis sako: „pabučiuok mane, vaikine, tom savo keikūno lūpom, aš net neprašysiu, kad tavo subaladota kikboksininko galva prisimintų mano vardą“. Šalia tavęs jis tik todėl, nes ne per seniausiai prieš bandomąjį egzaminą jam papasakojai, apie ką rašė Vaižgantas. Kol mėgini išpešti iš jo žodį, pro šalį praliūliuoja sultingos tavo bendraklasės. Viskas, vaikino dėmesys prarastas. Per tavo veliūrines klubų linijas ropoja vabaliukas. Savo moteriška rūstybe jį sutraiškai. Jis kenčia, bet ar ne mes visi? Šiandien tu jokia ne pelenė, gyvulėlių užkalbėjimais neužsiimi, tu ne ramybės oazė, dabar tau aštuoniolika ir tu nieko nemyli, nes tavęs nemylėjo. Tokia išdidi, pati sau faina. Kiekviename stikliniame paviršiuje medžioji savo atvaizdą. Kaip utėlėta beprotė veli sau plaukus kas tris sekundes. Paskui savo gentį sėdi ir į autobusą. Žiūrėk, pakeliui nuspardydama mėšlinus aukštakulnius, jau lipi į Vandžiogalos vandentiekio bokštą. Nailoninės pėdkelnės slidinėja ant šalto metalo. Lipi paskutinė, kad velniūkščiai draugai nežiūrėtų tau po sijonu. Susikaupi, kad tik neatsiliktum, kad tik tau nereikėtų paduoti rankos. Griežtai nutarei, kad gali viską ir gyvensi amžinai. Pėdkelnės kimba už aštrių konstrukcijų, smunka. Suknelė kyla sulig kiekvienu judesiu, labai pavydi kostiumuotiems draugams, kurie nesijaudina, kad jiems iškris krūtinė. Tokia naktis, kad, atrodo, liptum į bokšto viršūnę, nušoktum, rėktum, bėgtum, žvengtum, springtum ir visai nepavargtum, nes kai tau aštuoniolika – nieko nereikia. Nereikia išvis nieko, tik malonumų. Tu tebandai kiekvieną naktį pasijusti gyva, tik tiek.Ant žemės pasilikęs Stoškus, visiškas pusprotis, į vargšę obelį praktikuojasi Bruce Lee virtakus. Draugai mėgina tave įtikinti, kad esi girta. Būtų neteisinga juos kaltinti – nubėgęs tušas ir nubalnoti keliai traukia akį. Apsižiūri, strykteli. Visgi krenta ta nelemta krūtinė. Pasitaisai. Jei karalaitei nubėgo tušas ir lenda liemenėlė, tai anokia ji karalaitė. Nors, tiesą pasakius, menkas tai pralaimėjimas. Daug kas pasaulyje yra atvirams debatams klausimas, bet turi išsirinkti dėl ko kovoti. Turėti keletą vertybinių pamatinių blokelių, kad turėtum, žmogus, integralų principinį pagrindą. Tavo esminė filosofija tokia – tu gali būti gotė, gali būti princesė, gali vilkėti vyriškas specofkes ar močiutės naktinius, bet atsisakyti kekšiškumo, kai tau aštuoniolika… Tiesiog akiplėšiška. Negi, mergyt, visai nesijauti pasauliui skolinga? Negi taip nevertini šitos neįkainojamos gyvenimo dovanos, kad negali mainais jam suteikti kokios kojytės, kitos? Jei net įsprausti savęs į XXS rūbelį negali, tai koks tavo indėlis į pasaulio gerovę? Vargu, ar verta apsimesti, kad intelektualiai kažką kada nors stimuliuoji, manai, kad varškė gaunama iš varškėčių, todėl žinok savo vietą ir funkcijas. Ši taisyklė tavęs niekad neapvylė. Jauti, kad ir šįkart ji tave išgelbėjo, nes su pareigūnais susitvarkai labai greitai. Atsisveikini ir mauni ieškoti laukuose baubiančių savo draugų. Seki šviežiai mutavusius bendraklasių balsus, netiksliai repuojančius interneto legenda tapusią dutūkstantųjų jaunuomenės dainą. Liuoksi apdžiūvusios užmiesčio floros džiunglėse, įsibėgėji, jau beveik pasijauti gyva, tačiau tavo koja užkliūva už krūmokšnio šaknies. Plojiesi ant žemės, tavo kelis tėškiasi į šalia gulėjusį plytgalį, o į rankas susminga žemėtos vyno butelio šukės. Ir kas čia taip galėjo prišiukšlinti? Atsistoji. Plaštakos nurarintos, koja net pulsuoja. Tokios ir išleistuvės. Ant nosies brandos atestatas ir savarankiškas gyvenimas, o tu stovi kaip kaliausė viduryje lauko ir krapštai purvą iš sudužusio kelio. Pėdkelnės skylėtos, plaukai lyg limpa, lyg šlapi, bijai net pagalvoti, kur jie šiąnakt išsimaudė. O tavo suknelė... Tavo veliūrinė svajonė, smaragdinis bilietas į visus miesto vakarėlius perplyšęs, sijonas kabo kaip skuduras grindims valyti. Kaspino nerasta. Lėtai pradedi šlubuoti balsų link. Pastebi, kad iš tamsumų į tave bėga jis. Tavo išgelbėtojas, tavo ilgametė meilė su kikboksininko pečių linija. Jis parklumpa, įsmeigia akis į tavo žaizdas. Pasiūlo palydėti tave namo. Stiprus vaikinas švelniai laiko tavo kruvinas rankas, o tau linksta keliai. Ir sveikasis, ir pažeistasis. Geras, saldus, skanus gyvenimas. Stiprus vaikinas tąso tave po gimtąjį mikrorajoną. Klausinėja, koks tavo automobilio variklis, o tada nutraukia tavo sakinį ir pradeda porinti apie savo M paketą. Retas atvejis – pritrūksti žodžių. Jis gniaužia tavo liemenį vis stipriau, o kai prieina laiptinę, pradeda kokčiai kažką šnopuoti tau į ausį. Staiga visu kūnu pajauti, kad turbūt mieliau sutiktum, jei namo tave lydėtų beždžionė. – Nebenoriu aš tavęs. Norėjau, o dabar nebenoriu. Nieko gyvenime taip nenorėjai kaip to išsivėpusio vaikino vašku sulipdytais plaukais. Norėjai jo kaip į tualetą. Pasirodo, priešnuodis buvo visai paprastas – jam tereikėjo prabilti. Jis įsmeigia į tave tuščią kalakuto žvilgsnį. – Ką? Vargšelis turbūt sutriko. Ką gi, nieko nepadarysi. Jis įgijo teisę vadinti mane žiurke, man atrodo, vaikinai taip kalba. O merginos, kekšytės ar ne, sėdi prie savo nerimo staklių ir audžia ilgesingas mintis apie išstypėlius, kurie galvoja... Iš esmės nieko negalvoja. Tai vienas iš didžiųjų jaunos merginos gyvenimo akibrokštų – yra pasaulyje tokių vaikinų (paradoksaliai jie dažnai būna sudėti kaip graikų pusdieviai), kurių galvoje yra absoliuti tuštuma. Turbūt todėl kai kurios iš mūsų ir galvoja, kad Dievo nėra. Namo parsivilkai sumišusi. Išsidrėbei kaip pudingas ant lovos, o kitą rytą pabudai be pagirių, nes tau aštuoniolika. Koja buvo kaip slyva, bet idiotišku paspirtuku nepasinaudojai, vakar naktį ir taip praradai pakankamai orumo. Švietė saulė, nepatiko. Užšalusioje poliklinikoje tetos lipo laiptais, gydytojas traumatologas lipo tau ant sąžinės. Plaukai lipo prie galvos. Kadangi plaukai yra visa ko esmė, diena kaip ir pro šalį – dar viena diena, o meilės vėl nerasta.

• Law Better With Cecilia (youtube.com) (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: 247xRadioaktivefilm);

• Kedrostubùras - Visai Baika (youtube.com) (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Scuare);

• Milijonieriaus palikimas (2023) - vaidybinis filmas (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Make it happen);

• Aš Gyvas (2023) - vaidybinis filmas (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Stambus planas);

• Kinų jūra - Vaidybinis filmas (lkc.lt) (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Film jam);

• Garbanotas - Kūnas Dangaus (youtube.com) (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Cunamis);

• A Wolf's Palate - serialas (Kostiumininkė, prodiuserinė kompanija: Kino kultas);

• A night with Luna – the movie (youtube.com) (Aikštelės dailininkė, prodiuserinė kompanija: The Magic);

• Alen Chicco - Do You? (Official Music Video) (youtube.com) (Pirmoji režisieriaus asistentė, nepriklausomas projektas);

• Nematoma Siela final short scene (youtube.com) (Filmo dailininkė, nepriklausomas projektas);

• Alen Chicco - Gyventi (Official Music Video) (youtube.com) (Scenarijaus autorė, nepriklausomas projektas).

Paskutiniai darbai kino aikštelėje

Nueikime kavos.

Arba arbatos. Kakavos. Matchos su makadamijos riešutų pienu. Žodžiu, susisiekime.

Kontaktai

juste.kavaliunaite@gmail.com

068677879